Interviu su šių metų Jotvingių premijos laureatu
Šių metų Jotvingių premijos laureate išrinkta poetė ir rašytoja Giedrė Kazlauskaitė (už poezijos knygą „Marialė“).
Tolimesniame interviu poetė dalijasi įžvalgomis apie apdovanojimo reikšmę, kūrybinį procesą ir poezijos vaidmenį šiandienos pasaulyje.
Pokalbis su Giedre Kazlauskaite
– Giedre, sveikinimai pelnius svarbiausią „Poetinio Druskininkų rudens“ apdovanojimą! Ką Jums asmeniškai reiškia šis įvertinimas būtent už knygą „Marialė“?
Dėkoju. Jotvingių premija turi ypatingą svorį – ji ateina iš pačios poetų bendruomenės, o ne iš biurokratinių instancijų. Tai tam tikras kolegų solidarumo ir pasitikėjimo ženklas. Knisantis po asmenines ar istorines atminties paraštes, rašant „Marialę“, ne kartą kilo abejonių, ar tas kasdienybės ir sakralumo derinys ras atgarsį. Šis įvertinimas rodo, kad tekstas išėjo už mano asmeninio kambario ribų ir tapo atpažįstamas kitiems.
– Jūsų knygoje itin stipri laiko erdvė, kasdienybės detalių ir metafizikos sankirta. Kaip šiandienos pasaulio triukšme ir dramose išlaikyti tokį analitinį, bet kartu metaforišką žvilgsnį?
Didžiausias iššūkis šiandien – ne ieškoti temų, o atsirinkti, kur nukreipti dėmesį. Pasaulis perpildytas greitos informacijos, karo, nerimo ir triukšmo. Eilėraštis man tampa būdu „sustabdyti kadrą“. Metofora – tai ne tiesiog papuošalas, o analizės įrankis, leidžiantis sugauti kasdienybės stebuklą arba priešingai – įvardyti slypinčią dramą. Poezija nereikalauja skubos, ji moko lėto buvimo ir atidaus stebėjimo.
– Kalbantis apie Poečio ir festivalių santykį: Druskininkų festivalis garsėja savo naktiniais skaitymais, anoniminiais konkursais ir laisva atmosfera. Koks Jūsų santykis su PDR užkulisiais?
PDR turi unikalią energiją. Dieną čia vyksta rimtos akademinės diskusijos, o naktį prasideda tikrasis, gyvasis poezijos vyksmas. Anoniminis eilėraščių konkursas ir naktiniai skaitymai ištrina bet kokius hierarchijos laipsnius – ten nebesvarbu, esi premijos laureatas ar pirmąją knygą išleidęs debiutantas. Tamsiuoju paros metu visi tampa lygūs prieš tekstą. Tai išlaisvina.
– Ar dirbtinio intelekto amžiuje gyvas poeto balsas ir poezijos knyga vis dar išlaiko savo vertę?
Ištekstinti žodžius gali ir algoritmas – jis gali nepriekaištingai rimuoti ar atkartoti stilistiką. Tačiau AI neturi patirties: jis nejaučia netekties, neturi kūno, nemyli ir nebijo. Poezija veikia tik todėl, kad už teksto stovi gyvas žmogus su savo randais ir pažeidžiamumu. Būtent tas pažeidžiamumas ir daro gyvą poeziją nepakeičiama.
You begin with a text, you sculpt information, you chisel away what’s not needed, you come to the point, make things clear, add value, you’re a content person, you like words. Design is no afterthought, far from it, but it comes in a deserved second.
Anyway, you still use Lorem Ipsum and rightly so, as it will always have a place in the web workers toolbox, as things happen, not always the way you like it, not always in the preferred order.